Number of Pages: 10

ISSN 1392-1126. PROBLEMOS. 2003 63

KENAS BINMORE' AS: SOCI ALINIS KONTRAK TAS LOŠI MŲ T EORIJOS KONTEKS TE

Nida Vasiliauskaitė Vilniaus universiteto Filosofijos katedra Didlaukio g. 47, LT-2057 Vilnius Tel. (370-2) 77 07 06; faks. (370-2) 76 18 90 El. paštas: nvasil@takas.lt

Straipsnyje analizuojamas Keno Binmore'o sumanymas pritaikyti tarpdisciplininės racionalaus pasirinkimo teorijos laimėjimus politinėje filosofijoje, performuluojant lošimų teorijos terminais garsųjį Johno Rawlso „pirminės pozicijos" konstruktą, ir socialinę dinamiką suprasti kaip sprendimo paiešką totaliniame Gyvenimo Lošime pasitelkus naujai interpretuotą teisingumo kriterijų. Pabrėžiama, kad griežta asmeninių ir empatinių preferencijų perskyra yra būtina Rawlso modelio adaptavimo sąlyga. Šią, taip pat ekonominio ir socialinio laiko perskyrą mėginama suprobleminti ir taip atkreipti dėmesį į nepakankamą Binmore'o koncepcijos nuoseklumą.

Prasminiai iodžiai: socialinis kontraktas, teisingumas, racionalumas, lošimų teorija.

Įvadas

Pastaraisiais dešimtmečiais neoklasikinės eko nomikos pagrindas - racionalaus pasirinkimo teorija (RPT; ang. Rational Choice Theory) „vis plačiau naudojama ir disciplinose, nagrinėjan čiose reiškinius už tradicinių ekonomikos moks lo ribų: politologijoje ir sociologijoje" (Norkus 1998: 44). Jos šalininkai siekia kuo daugiau so cialinių reiškinių paaiškinti racionaliu elgesiu, kurį supranta kaip veikėjo naudos maksimiza vimą, t. y. pasirinkimą veiksmų, duodančių kuo daugiau naudos santykinai kuo mažesnėmis iš laidomis. Socialinė-politinė filosofija bei etika mėgina pritaikyti RPT šakos, vadinamos loši mų teorija (ang. Game Theory), įžvalgas (ši do misi racionaliu pasirinkimu strateginės sąvei kos situacijose, kai kiekvieno veikėjo pasirinki-mai priklauso nuo kitų, tokių pat racionalių vei kėjų pasirinkimų). Londono universiteto kole džo ekonomikos profesoriaus Keno Binmore'o manymu, politinei filosofijai „trūksta visa ap imančio sistemiško karkaso", kuris „suteiktų tvirtą pagrindą etinių problemų analizei"; loši mų teorijos technika kaip tik leistų „mąstyti apie moralę ir socialines reformas nuosekliu ir moks line prasme gerbtinu būdu" (Binmore 1998: VIII). Negana to, ateityje ji padėtų ne tik efekty viai aiškinti socialines bei politines realijas, bet ir projektuoti pageidaujamas bendrabūvio for mas, kadangi RPT turi ne vien deskriptyvinių, bet ir normatyvinių ambicijų. Konkretų pavidalą šiai programai Binmore'as suteikia sintetindamas Johno Rawlso „pirmi nės pozicijos" (original position) idėją ir RPT teoretiko Johno Harsany metodologiją. Tum 35 tikru mastu sintezę reikėtų laikyti paties Raw lso intencijų realizavimu, nes jo koncepcija su konstruota siekiant įgyvendinti egalitarinį „mo ralinės geometrijos" idealą „visu griežtumu, kurį numato šis pavadinimas" (Rawls 1972: 121), tačiau, Binmore'o įsitikinimu, Rawlsui sutruk dė kelios svarbios išankstinės prielaidos, kurias leistų pašalinti lošimų teorija 1. Modifikuotas ir papildytas natūralistiniais postulatais apie žmo nijos biosocialinę evoliuciją, šis naujas „visuo meninės sutarties" teorijų variantas kai kurių autorių laikomas „reikšmingiausiu socialinės fi losofijos darbu nuo Johno Rawlso Teisingumo teorijos pasirodymo" (Skyrms 1998: l).

Straipsnis skiriamas Binrnore'o pasiūlyto vi suomenės modelio analizei ir siekiama atskleisti jo gana prieštaringas implikacijas. Teigiama, kad: l) neaiškiai apibrėžta esminė teorijai asmeni nių ir empatinių preferencijų dichotomija; 2) ekonominio ir socialinio laiko skirtis prieš taringai modeliuoja socialinių reformų įgy vendinimo sąlygas; 3) „teisingumo" kriterijaus stabilumo reikala vimas yra dviprasmiškas. Pirmoje dalyje labai glaustai pristatomos bū tinos tolesnei analizei lošimų teorijos idėjos. Antroje aptariami binrnoriškos visuomenės me chanikos pagrindai, išryškinamas svarbiausias koncepcijos uždavinys (rasti galimų reformų at rankos kriterijų) ir kartu paaiškinamas lošimų teorijos ir Rawlso politinės filosofijos aljansas. Trečioje nurodomas tokio lydinio problemišku mas, o ketvirtoje kritiškai vertinama Binmore'o rasta jo galimybės sąlyga. Penktoje dalyje nagri nėjama keletas kitų su šia sinteze susijusių keb lumų.

1Tačiau Binmorc'as nėra neriboto, absoliutaus ra cionalizmo šalininkas; atvirk.�čiai, jis tęsia skeptiškąją reliatyvistinę Davido Humc'o tradiciją (prota� - tik ira cionalių veiksnių, kitaip tariant, aistrų vcrga� ).

l. Pagrindinės lošimų teorijos prielaidos

RPT individualiai elgsenai aiškinti pasitelkia tam tikrą schemą, kurią vaizdžiai išreiškia norvegų filosofo ir politologo Jono Elsterio pasiūlytas „dviejų filtrų" modelis. Pirmiausia logiškai gali mų (neprieštaringų) veiksmų aibė susiaurinama paliekant tik tuos, kurie galimi fiziškai, realiai. Antrąjį „filtrą" sudaro veikėjo lūkesčiai (beliefs; subjektyvus situacijos suvokimas, įsitikinimai, nuomonės) ir preferencijos (preferences; santy kiniai norai, pirmenybės, rodančios subjektyvų veiksmų pasekmių „gerumo" įvertinimą). Būda mas racionalus („racionalumas" čia reiškia tik preferencijų ir elgesio suderinamumą; consisten cy) ir pakankamai informuotas apie aplinkybes, lemiančias jo veiksmų pasekmes, veikėjas nuo sekliai remiasi savo lūkesčiais, norais ir renkasi tą realiai galimą veiksmą, kurio rezultatą (pay off) laiko labiausiai pageidaujamu. Kitaip sakant, jis vadovaujasi Bayeso racionalaus pasirinkimo kriterijumi, pagal kurį būtina maksimizuoti savo naudą (ji nespecifikuojama ir paliekama lošėjo nuožiūrai). Thčiau RPT netvirtina, kad „veiks mas b pasirinktas vietoje veiksmo a todėl, kad pirmasis garantuoja didesnę naudą", ar kad ra cionai ūs žmonės privalo siekti naudos. Atvirkš čiai, „veiksmo b teikiama nauda apibrėžiama kaip didesnė už veiksmo a naudą,jeigu b pasirenka mas tuomet, kai įmanoma pasirinkti ir a" (Bin more 1994: 169). T iesiog aiškinant veikėjų elge sį patogu tarti, kad jie elgiasi taip, tarsi maksimi zuotų naudą savo preferencijų, apie kurias spren džiama iš jų elgesio, atžvilgiu2.

2Tuo nebūtinai numatoma� egoizmas, ir altruizma� nėra kontrargumcntas, kadangi savanoriškai bcsiauk ?jantis kitų labui individas elgiasi taip, tarsi tokio poe .lg10 pasekmes (jomis gali būti �ad ir m�loni ��se .na at !1ku� savaime gerą" veiksmą) laikytų labiau prnmtmom1s net �ltem atyvaus, t. y. norą aukotis galima įtraukti į indivi do naudos funkciją.

Skirtingai nuo kitų RPT šakų, lošimų teoreti kus domina racionalių veikėjų (lošėjų) tarpusa vio sąveika. Minėta nerealistiška „visos informa cijos" (situation under cerlainty) prielaida čia reiš kia bendro žinojimo (common knowledge) apie racionalumą principą: lošėjas ne tik pats yra ra cionalus, bet ir įsitikinęs savo partnerių raciona lumu bei tuo, kad jie žino jo fizines galimybes, lūkesčius ir preferencijas. Renkamasi ne veiks mai, bet veikimo strategijos, o „rezultatu" vadina mas dalyvaujančių lošėjų strategijų derinys (situa cija, kuri susikuria, kai kiekvienas lošėjas pasi renka tam tikrą „veiksmų planą", atsižvelgdamas į kitų lošėjų numanomus pasirinkimus). Lošimas laikomas išspręstu, jeigu galima numatyti jo re zultatą esant nustatytiems lošėjų preferencijų pro filiams.

Vienas iš sprendimo paieškos būdų-Nas ho pusiausvyros (Nash equilibrium) nustatymas, t. y. tokios būklės, kuriai esant kiekvieno lašėjo strategija tam tikromis sąlygomis yra geriausias atsakymas į kitų lošėjų strategijų pasirinkimus ir todėl niekas nesuinteresuotas pinnas nuo jos nu krypti. „Geriausiu rezultatu" vadinamas ne di džiausių lašėjo troškimų išsipildymas, bet opti mali realiaipasiekiama padėtis esant tam tikram tarpusavio jėgų santykiui: bandymui ją vienašališ kai dar labiau pasigerinti kiti priešinasi taip, kad išlaidos viršija tokio poelgio teikiamą naudą. De ja, taip išsisprendžia tik nedaugelis lošimų; daž niausiai jie turi daugiau nei vieną pusiausvyros tašką. Tokiais atvejais žiūrima, kuris pusiausvy ros taškas tenkina italų ekonomisto ir sociologo Vilfreda Pareto pasiūlytą principą-pagerina bent vieno lašėjo padėtį nepablogindamas kitų. Thčiau dažnai visi pusiausvyros taškai būna pagal Pareto efektyvūs (nebeturintys Pareto pagerinimų; Pare to-efficient )3 ir tuo pat metu nepalyginami pagal

3Binmore'as įprastesnę „Paretooptimumo" sąvoką keičia „Pareto efektyvumu", norėdama.� išvengti klai dingų a.�oeiaeijų, esą nepagerinama pagal Pareto būklė visada „socialiai optimali", t. y. labai patraukli visiems soeiumo nariams.

šį standartą tarpusavyje (lošėjų preferencijos jų at žvilgiu visiškai priešingos). Tuomet lošimas spren džiamas mišriųjų strategijų metodu, bet jo apžval ga mūsų temai nėra aktuali. Čia apsiribojame mi nimaliu lošimų teorijos pristatymu, reikalingu Binmore'o koncepcijai aptarti.

2. Visuomenės modelis

Binmore'as visą socialinę tikrovę modeliuoja kaip totalinį Lošimą, sudarytą iš dviejų lygme nų: Gyvenimo ir Moralės. „Gyvenimo Lošimas" (the Game of Life) atitinka pirmąjį, objektyvų, RPT „filtrą": „jo taisyklės nulemtos fizikos ir biologijos dėsnių, geografinių ir demografinių faktų, technologinių ir fiziologinių apribojimų (constraints )" ir leidžia visus veiksmus, kuriuos gebame atlikti (Binmore 1998: 4). „Moralės Lo šimas" (the Game of Morais) tapatinamas su ant ruoju „filtru". Sąvoką „moralė" Binmore'as var toja norėdamas ne tik pabrėžti minėtų apriboji mų žmogišką kilmę ir taip juos priešinti santy kinai natūraliems „paties gyvenimo" sąlygotu mams, bet ir suteikti lošimų teorijos agentams socialinį-istorinį parametrą, bendrą pagrindą, ku ris leistų apie juos kalbėti kaip apie visuomenės narius, o ne vien kaip apie idiosinkratiškais lū kesčiais bei preferencijomis besivadovaujančius atomus. Plačiai suprasta Moralė, kaip individus siejanti eksplicitinių ir implicitinių socialinių normų, reguliuojančių jų interakcijas, visuma (teisė, moralė siaurąja prasme, tradicijos, papro čiai, įpročiai, praktinės taisyklės, mados, etike tas ir t. t.), ir yra visuomenės egzistavimo būdas, jos „substancija": „bendri supratimai (common understandings) yra tie metmenys ir ataudai, iš kurių nuaustas visuomenės audeklas" (1994: 3). Taigi socialumas per se tenkina bendro žinojimo reikalavimą: norma nėra norma, jeigu nėra ben drai žinoma visų tų, kuriuos ji liečia, t. y. jeigu negalima pasakyti, kad ją „visi žino, visi žino, 37 kad visi tai žino, visi žino, kad visi žino, kad visi tai žino, ir t